Apie Lietuvių kalbos tarmes.

1. Sukūrė Darius Juknevičius 9 klasė

2.  Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos,
suskilusi į tarmes. Tos tarmės viena nuo
kitos skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika,
morfologija, net ir sintakse.
 Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas
dialektologija,o tarmių tyrėjai -
dialektologais.
 Lietuvių kalbos mokslui tarmių duomenys
ypač svarbūs, nes tarmės yra svarbus
šaltinis lietuvių kalbos istorijos mokslui.

3.  Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir
formas išlaikė aukštaičių tarmė.
 Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės suskilusios į patarmes, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi.
 Taip pat yra kitų tarmių kaip:
Dounininkų;
Dūnininkų;
Donininkų;
Žiemiečių;
Veliuoniečių;
Pietiečių;
Pantininkų;
Pontininkų;
Puntininkų;
Dzūkų;
Suvalkiečių.

4.  Aukštaičių tarmė užima rytinę Lietuvos dalį. Ta dalis yra gerokai
didesnė negu žemaičių tarmės.
 Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės. Skiriamasis aukštaičių ir
žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas.
 Aukštaičių tarmė dar skirstoma smulkiau pagal dvigarsių am, an,
em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą. Pagal šiuos
požymius aukštaičių tarmė skyla į tris patarmes:
Vakarų aukštaičius;
Pietų aukštaičius;
Rytų aukštaičius.

5.  Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ie
atitikmenys. Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies
„vėjas“. Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis –
ou, ei, pvz., douna „duona“, doud „duoda“, peins „pienas“, žeids ‘žiedas‘; pietinė – ū, y, pvz., dūna „duona“, dūd
„duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – o, ė: dona „duona“, dod
„duoda“, pėns „pienas“, žėds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo
atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio
duona tarimą).
 Skiriamos trys žemaičių patarmės:
Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“),
Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“),
Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“).
 Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė
patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – trumpųjų balsių u, i asmiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio
skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus
paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėle „puskubilio“. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis,
poskobėle. Kretingiškiai skirtingai nuo visų likusių žemaičių (kartu ir nuo lietuvių kalbos) išsaugo baltišką
galūnę -tj, -dj prieš užpakalinius balsius -a, -o, -u, pvz., kretingiškiškai: medis, medē, mediou; svetīs, svetē, svetiou,
telšiškiškai medis, medē, medžiou; svetīs, svetē, svečiou, lietuviškai medis, medžiai, medžiui; svetys, svečiai, svečiui. Bet
veiksmažodžiuose tariama vienodai: matiau „mačiau“, pjodiau „pjudžiau“, inkšto „inkščiu“. Skirtingai šiaurėje
tariami ą, ę variantai, šiuo atveju, išskiriami ir mažeikiškiai, tarantys ō, ė̄ (ōžouls „ąžuolas“, skė̄st „skęsta“), vietoj
kretingiškių ou, ėi (oužouls, skėist) ir telšiškių on, ėn (onžouls, skėnst).
 Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai;
šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai išlaiko senovinį
baltišką tarimą, pvz., langs „langas“, kan „ką“, lenk, sprensk „spręsk“; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti
žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs „langas“, kon „ką“, lėnk „lenk“, sprėnsk „spręsk“.

6.  Tai mirštanti lenkų kalbos tarmė, kuria kalba Suvalkų miesto ir
lenkiškosios Suvalkijos dalies gyventojai.
 Tai tarmė panaši į Vilniaus lenkų ir Balstogės tarmę. Šiai tarmei
darė įtaką lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbos, kiek mažesne įtaką
turėjo rusų ir vokiečių kalbos.
 Savybės:
 Žodis dla naudojamas norint pasakyti kam yra kažkas skirta pvz:
kup dla mnie (nupirk man), daj dla babci (duok močiutei);
 Nenaudojamos mandagumo formos pan (ponas) ir pani (ponia);
 Specifiniai žodžiai kaip dalibóg (dievaži), Blin (plokštainis);
 Specifiniai terminai ir žargonai kaip Lelak (šikšnosparnis) ar
Wiszczeć (vištos);
 Tarminis šveplavimas, kai vietoj c sakoma č, vietoj s sakoma š,
vietoj z sakoma ž.