Novelė iš knygos "Diena, kurią verkiau visą", "Versus Aureus", 2008.

1. Tomas Staniulis
Knygos kal ba
(tūkstantis ir vienas simbolis)
Aš kartais tiesiog bijau atsisėsti prieš popieriaus lapą. Nes nė neįsivaizduoju, ką jis
gali man pasakyti. Iš pirmo žvilgsnio raidės atrodo tokios neįskaitomos. Nepažįstamos...
Ne, jūs nepagalvokit, prie knygos aš nedrįsčiau sėsti išgėręs, pavandenijusiomis
akimis! Tiesiog man smagu užčiuopti tą akimirkos dalelytę, kai, atsivertęs naują knygos
puslapį, bandai išsiaiškinti, kokia kalba ji parašyta. Tą laiko atplaišėlę, kai skaitai pirmąjį žodį
ir galvoji, ar tai yra ta knyga, kurią tu nori skaityti. Tyli ir lauki, ar ši knyga prabils į tave, ar
tau teks į ją prabilti.
Kartais baiminuosi atsisėsti prieš popieriaus lapą. Nes kiekvienas paskesnis puslapis
yra užverstas, ir tu nežinai, kas iš už jo pasirodys. Galbūt iškils vaikystės demonai, galbūt
plūstels Jungo neurozės, galbūt iššoks baronas Miunhauzenas ar tiesiog slibino galva lyžtels iš
nerimo virpančią kaktą. Kraujo putai nuplaukus, brūkštelk Eglei nuo kaktos žilą sruogą ir
paklausk, ko čia stovi tik uosis ir ąžuolas – beržas jau nukirstas.
Kas gali būti brangiau už pirmąjį garsą, motinos dainą ar tėvo atodūsį? Pirmąją raidę
„a“, o kartu – pirmą pasaką, davusią kelią į tiesą. Iš kur atkeliavo šviesa? Iš Aladino lempos
brūžesio, Hanso Kristiano Anderseno paveikslo „Mergaitė su degtukais svečiuose pas Sniego
Karalienę“, trijų paršelių, septynių ožiukų, pasislėpusių nuo vilko įniršio, ir miške
pasiklydusios nekaltos Raudonkepuraitės. Kur dingsta vaikystės pasakos? Išgaruoja sapnu,
išskysta svajonių ūke, apibyra dienoraščio pelenais.
Tai, sakai, jau suaugai? Perlipai į aukštesnį mokyklos suolą? Pelnei pirmąjį bučinį
laiptinėje prie namų, susiraukei pirmą kartą gurkštelėjęs degtinės, tapai rašytoju, pirmą kartą
padirbęs tėvo parašą pažymių knygelėje. Ančiukas virto gulbe, nubalnoti vienragiai, troliai
išsilakstė pakampėmis. Supuvo karalaitės žirnis, aklinus drabužius užsivilko karalius, kietu
brandos kevalu paspringo Spragtukas. O juk taip linksma buvo būti Pinokiu, bėgti nuo tėtės
Karlo, kyščioti savo medinę nosį visur – net į Karlsono kavos malūnėlį. Kartais rodos, jau kur
kas smagiau būtų buvę likt Kūlverstuko ausim, medumi Mikės Pūkuotuko puodynėje, ką ten –
raganos šluotos šapu ar net raudonodžių vado išpirka!
Tai kada pamatei, kad šviesa gerai? Kas atskyrė šviesą nuo tamsos, o tave nuo jos?
Tau, tau sakau žmogau, tau! Tau, kuris įsiplieskei tarp Jupiterio ir Saturno, užsimezgei
motinos pilve, prisirpai ant Pažinimo medžio. Tau, kuris kartu su Adomu šlavei lapus rudens
1
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com

2. Rojaus pievoje, kritai obuoliu į Ievos rankas, purptelėjai žmogumi iš dangaus. Tau, kuris
pirmasis pajutai Kaino pyktį, girdėjai Abelio mykiančias avis, o iškart paskui – skardų
priešmirtinį klyksmą... Klausyk, galbūt tu buvai jo aidas?
Kartu su pieno banga išsiveržęs iš žemės motinos įsčių. Kartu su gandrais pavasarį
parskridęs iš Afrikos, dygęs grybu per lietų, atrastas kopūstuose. Metus čiulpęs čiulptuką,
trejus – valgęs pasaulį, paskui gi pramokęs skaityti. Vėliau plaukiojęs su Karibų piratais,
mėtęs abordažo kablius, dūkęs Meksikos šamanų apsuptyje, gėręs iš šokoladinio Montesumos
puodelio. Ką tu matei klajodamas tolimose planetose, ką gi supratai, klaidžiodamas su
Mažuoju Princu, ką parsinešei toje uždarytoje avies dėžutėje?
Nesakai? Nesakyk – man ir nebūtina to žinoti. Kol dar nepavargęs, verčiau aplankysiu
draugą Vinetu, jei jis nebus užsiėmęs skalpų medžiokle, pasikviesiu į Antarktidą pamedžioti
pingvinų. Remontuosiu plaustą Heklberiui Finui, trauksiu vieną po kito iš vandens
skęstančius kapitono Granto vaikus, narsiai kausiuosi su muškietininkais, greta D’Artanjano,
galbūt jo dešinėje, gniaužiamas smiliaus, bevardžio, mažylio ir nykščio. Tyliai sau žvangėsiu
kirsdamas kitą špagą, taškysiuos kraujo purslais, o paskui trumpam būsiu nesmagus –
smigdamas į priešo širdį.
Iš istorijos pasiėmei dulkių debesį, iš geografijos – žemės rutulį. Pamilai filosofiją ir
istoriją, vadovavai didžiojo Aleksandro kavalerijai mūšyje prie Gaugamelos, sužinojai
paprastą receptą, kaip išaugt iki Napoleono ūgio, suskaičiavai trisdešimt tris būdus išdurti
Kutuzovo akį. Stebėjai pro rakto skylutę, kaip transvestitas Vytautas persirenginėja Onos
tarnaitės drabužiais, ir nesupratai, kam visa tai?
Ar tikrai reikėjo keturiasdešimties metų, kad nuropotum iš Egipto Jeruzalėn, jei dabar
raketa lengviau per minutę apskrieti mėnulį? Per metus apvažiuoti pasaulį dviračiu ar invalido
vežimėliu, nekalbant jau apie Senojo Testamento tvano pasiplaukiojimus, trunkančius dienų
šimtą penkiasdešimt – kartu su balandžiais, varnom, karvėm, kiaulėm, chamais bei kitais
gyvūnais. O ir Žiulio Verno – tik niekingos aštuoniasdešimt, tiksliau – septyniasdešimt
devynios... Tai gal tegul tai ir būna startinis mokestis Nojaus arkų regatoje? Sudalyvautum?
2
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com

3. Buvo laikas, kai tareisi įminęs senovės Egipto paslaptis, lošei kortomis su graikų
dievais, buvo laikas, kai mojavai nosinaite imperatoriui, vardu Atėjau, Pamačiau, Nugalėjau1.
Kai pešei Mahometo barzdą, glostei Budos plikę, gludinai Saliamono šventyklos akmenis, o
paskui it vaikas išsigandai daugiarankio Krišnos. Išminties sėmeisi iš didžiųjų išminčių –
Kasparo, Merkelio ir Baltazaro – keliavai nuo Šambalos iki mandalos, bendravai su gnostikų
Sofija, sufijų imamais, alchemikų munija ir rusų – Šaltaj Baltaj.
Na, ir kas? Ką tu sužinojai? Kalba, kalaba, kabala, žabala, žalaba. Kas įpūtė kvapą?
Plaučiai, dvasia ir oras. Iš kur gavai vandens? Iš jūros, lietaus ir ašarų. Kas atnešė šviesą?
Mokslas, žvakė ir Biblija. Kas įbėrė žemės? Vėjas, mirtis ir duona.
Tik vėliau knygos atskleidė paslaptį, kad žodis atskleidžia simbolį, ir nuo to, kiek jų
daug, ir kiek pasakai, ir priklauso kalbos grožis. Du gaideliai, dvi vištytės, maišanti ožka –
paprasčiausias duonos kepimo ritualas, užkoduota prasmė. Protėvių ir promočių sugalvotas
tam, kad vaikai nepamirštų, kaip duoną kepti. Atkeliavęs iš liaudies dainų, iš gimtosios
kalbos, išminties jūroje užsiveisęs. Duonos receptas juk pirmiausia, ką žmogui išsaugoti
reikia. Vieni paplotį laužo, kinai ryžius barsto, o eskimai ir čiukčiai, pavyzdžiui, kasdieniais
ruonio lašiniais dalinasi. Tiktai kai kurie į šventą brolybės tešlą paukščio Fenikso snapą2,
salamandros uodegos žvyną3 ir basilisko plunksną4 nesibodėdami deda.
Sodomos ir Gomoros fejerverkai horizonte virto šiaurės pašvaiste, nuo kurios apako
Homeras. Nepamatęs, kaip tu maudais vienoje vonioje su Archimedu, su Diogenu susikibęs
kali statinėje, Herakleito perneštas per tą patį vandenį, nusišlapinai nuodu į Sokrato taurę.
Niutono dėsnius krimtai it riešutus, įsiminei visas fizikos ir chemijos formules, praslinkai
Mendelejevo lentelės užkulisiais, kol galop per ankštos pasidarė net Pitagoro kelnės:
Didysis geometrijos tėvas įrodė, kad visi fiziniai kūnai yra trimačiai: namas užstoja
saulę; prieš jį saulėkaita, už jo – atokaita. Rytą žmogų akina didžiausios žvaigždės spinduliai,
1
čia autoriaus, matyt, omenyje turėta Cezario žodžiai „Veni, Vidi, Vici“ (lot.), aliuzija VVV = WWW
(redaktoriaus pastaba).
2
Atgimstantį godumą (red.past.)
3
Nesudegantį ir neskęstantį pavydą (red.past.)
4
Tuštybę (red.past.)
3
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com

4. vakare – jos jau nesimato; naktis keičia dieną, belieka sužinot, kad tamsa tėra tik šviesos
šešėlis. Nėr nei Gėrio, nei Blogio, vaikai apgavo pasakas, o suaugusieji atsikeršijo amžiams į
Laplandiją ištremdami Kalėdų Senį.
Na, ir kaip? Tai ar įminei sfinkso mįslę? Ropinėjai keturiom, šiuo metu vaikštai
dviem, bet netruksi susileist ir vėl ant trijų. Jahvė, Elohimas, Adonajus, Emanuelis – juk
lengviau tikėti kuo nors, nei niekuo apskritai netikėti. Knygos puslapiuose ant akių sužaliuoja
Edeno sodai ir iškart juodomis raidžių eilutėmis tarsi hipodrome pralekia Apokalipsės raiteliai
– už kurį pastatysi?
Ir vis tiek suksies su Galilėjumi, vis dėlto sviesi žabų ryšulį į Džordano Bruno laužą!
Užsidėjęs žaislinius ragus bandysi nusiderėti sielą iš daktaro Fausto, iš Petrarkos atimsi laurų
vainiką, Dantės – rojų, skaistyklą ir paragarą, bet ne Beatričę. Matematikai išmokė skaičiuoti
tikrus ir netikrus kintamuosius, bet nepamokė išvest bendro meilės ir mirties vardiklio.
Su Einšteinu atrasi reliatyvumo teoriją, su mūrininko prijuoste paklosi pirmąją plytą,
kartu su princu ieškosi Pelenės kurpaitės. Jei neverksi pametęs, ten kažkur, už piramidės,
aptiksi pasislėpusį Jėzų Kristų, ir su juo kartu galėsi draugiškai pakikenti. Prasieisim vandeniu
pusbalsiu šnekučiuodami, galbūt – tiesiog patylėsime. Dievas duos – tapsim broliais. Na, o
jeigu teks keistis sidabriniais, aš stovėsiu greta čigono, kai jis vogs vinį; tapsiu ketvirta
vinimi.
Na, tai ar atskyrei Liuterio tezes nuo Mozės įstatymų? Kas buvai – niekingas
popiergalis ant vienuolyno vartų ar meistro žymė akmens plokštėj visiems laikams? Čia tau
ne tėvo raštą pamėgdžioti pažymių knygos puslapyje. Septynios didžiosios nuodėmės ir trys
didžiausios dorybės – ne ožiukai, besislapstantys nuo vilko, ne trys paršeliai. Ne avinėliai
Juozapo bandoje ir netgi ne Pano dūdelės.
O juk buvo laikas, kai dangsteisi Nyčės, taip Zaratustra kalbėjo, slėpeisi už Kamiu
egzistencinio nerimo, dabar gi – už reklaminio plakato. Mano dantys balti – negaliu knygų
graužti, o į laikraštį buką aštriausias dantis atbunka. Ir tikrai: kam gali būti neįdomi JAV
užsienio politikos įtaka Šiaurės ir Vidurio Europos regiono ekonomikai? Ir tikrai: kam gali
4
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com

5. nerūpėti naftos kaina už barelį, dolerio kursas, parlamentas, mentas ir prezidentas, kas gali
nesidomėti popžvaižgdžių triusikais, kriminalinėmis naujienomis, kaimyno skalbiniais ar
astrologiniais horoskopais?
Juk iš tiesų – kam skęsti Kanto metafizinės moralės jūroje, jei moralės apskritai
nebuvo, nėra ir nebus. Kita vertus, buvo laikas, kai apskritai niekada niekur nieko nebuvo.
Žodis gali būt ir geras, ir blogas, kalba – laba, nelaba, tik knyga niekada nebus nebyli. Tu tik
pabandyk prabilt į ją, ir būsi išgirstas.
Sustabdai laikrodį, įjungi tylą namie ir klausai, ką sako tau knygos ošimas. Jei pareit,
tai pareit į savo namus, į savo sielą, – arba pamušta akim, arba laurų vainiku, arba su akacijos
šakele, įsmeigta į sustingusias lūpas. Knyga priima bet kokį. Nesvarbu – grįši piktas ar
susijaudinęs, suirzęs ar besišypsantis, pradvisęs kekšės glamonėmis ar kvepiantis motinos
bučinias. Nepapabuvęs beprotnamy, nežinai, kaip ten gyvena Meistras be margarino, kaip
jaučias, kai Begemotas jo nebeaplanko. Neapsilankęs gimdymo namuose, negali žinoti, ar
Tavo Sūnus gimė.
Kur veda knygos? Nuo klaidžių pono Borcheso sąmonės vingių iki begalinių Babelio
bibliotekos labirintų – šito aš jums nepasakysiu. Tiktai pasidarysiu arbatos, saldžiai
užsirūkysiu cigaretę, suzmegsiu minkštame savo fotelyje ir nebepasikelsiu. Iki pat didžiojo
Penktadienio. Sėdėsiu... Kartu su Robinzonu Kruzu, taikiai papsinčiu pypkutę Negyvenamoje
saloje. Kartu su Don Kichotu vaikysiuos Dulsinėjos bučinio, būsiu Sanča Pansa su asiliuku.
Arba ne! Geriau būsiu tiesiog asiliukas...
Kartais aš bijau atsisėsti prieš popieriaus lapą. Nes nė neįsivaizduoju, kas bus, jei ant
jo išsiliesiu aš. Nes tik Dievas-pribuvėja težino, kaip priimti šitą kūdikį.
2005 metų vasaris
© Tomas Staniulis „Knygos kalba“
5
PDF created with pdfFactory trial version www.pdffactory.com