1. ŠUNYS
Parengė Rūta Budinavičienė

2. Veislių grupės pagal FCI
klasifikaciją:
• 1 grupė Aviganiai ir ganymo šunys išskyrus šveicarų
ganymo šunis
• 2 grupė Pinčeriai ir šnauceriai - Molosiniai, šveicarų
kalnų ir ganymo šunys
• 3 grupė Terjerai
• 4 grupė Taksai
• 5 grupė Špicai ir primityvaus tipo šunys
• 6 grupė Pėdsekiai ir panašios veislės
• 7 grupė Paukštšuniai
• 8 grupė Retriveriai, spanieliai, vandens šunys
• 9 grupė Dekoratyvinės veislės
• 10 grupė Kurtai

3. Senbernaras

4. Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į
Europą Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos
šunis veisė romėnai ir naudojo bandų apsaugai bei kovose
su laukiniais žvėrimis cirkuose.
Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet
kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais,
kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių
keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie
apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių,
atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes.
Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta
statinaitė su gėrimu, o ant nugaros - suvyniota antklodė.
Apie "šventuosius" šunis sukurta daug padavimų ir legendų.
Ypač daug pasakojimų apie įžymujį Barį. Kiekvieną dieną
bet kokiu oru dvylika metų (1800-1812) Baris dirbo sunkų ir
garbingą darbą. Per savo gyvenimą jis išgelbėjo 40 žmonių.
Kai Baris paseno ir nebegalėjo dirbti, jį atidavė į Berno
miestą, kur jis buvo puikiai prižiūrimas. Jo iškamša ir
šiandien laikoma brangiausia Berno muziejaus relikvija.
Paryžiuje Bariui pastatytas paminklas.
Tačiau geraširdžiai milžinai, ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui
ir jo šeimos nariams, kartu yra ir puikūs sargai,
nepasitikintys svetimaisiais ir gerai saugantys butą.
Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis
ir rausvi su baltais lopeliais. Senbernarai niekada nebūna
vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos
galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas
arba balta dėmė ant kaklo.
Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių - 65
cm.

5. Labradoro Retriveris

6. Labradoro Retriveris

7. Labradoro Retriveris - paklusnus, draugiškas ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir
bailumą.
Jis energingas ir labai ištvermingas, beprotiškai mėgsta vandenį, lengvai prisitaiko prie bet
kokių gyvenimo sąlygų, ištikimas kompanionas. Charakteris: gero būdo, lengvai
bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus tiek su
žmonėmis, tiek su gyvūnais.

8. Dalmatinas

9. Dalmatinas
Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai
nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš
kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir
Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia
jiems ir prigijo dalmatino vardas.
Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį
šimtmečių.
Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad
galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse.
Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada
bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią
arkliams.
Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus,
išsiskiria įdomiu charakteriu. Jie aristokratiški,
ramūs, niekada neloja be reikalo. Draugiški su
šeimininko draugais, bet turi ir stiprų gynybinį
instinktą. Labai mėgsta būti tarp žmonių.
Paliktas namuose vienas, tampa
melancholiku.
Labai noriai ir linksmai žaidžia su vaikais. Ilgai
prisimena, jei buvo su juo blogai pasielgta.
Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55
cm. Patinai sveria 25 kg, patelės - 23 kg.

10. Spinger spanielis

11. Vokiečių aviganis

12. Vokiečių aviganis
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų
protėviai ganė avis ir gynė bandas
nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar
mažai žinoma veilė imta naudoti
paieškos ir karinėse tarnybose ir tai
iškart išpopuliarino ją visame
pasaulyje.
Šios veislės šunys drąsūs,
ištvermingi, nepasitikintys svetimais,
vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera
uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo
aparatas. Tai populiariausia tarnybinių
šunų veislė.
Vokiečių aviganis aukštesnis negu
vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto sauso
konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties
ketera - 60-65 cm, patelių 55-60 cm.

13. Pekinas

14. Pekinas
Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius
gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus
rūmuose ir jų soduose. Niekas
neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų,
nes grėsė mirties bausmė.
Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX
amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai
užėmė Pekiną, imperatorius,
bėgdamas iš rūmų, įsakė visus
šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į
anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai
ir jų palikuonys išplatino šią šunų
veislę Europoje, o po Pirmojo
pasaulinio karo pekinų vėl atsirado
Kinijoje.
Pekinas - mažas, judrus, žemakojis,
keistokos išvaizdos, tvirto kūno
sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo
groteskiška išvaizda ir manieros,
protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis
naujų šunų mylėtojų simpatijas.
Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo
mažesni, tuo labiau vertinami.

15. Kolis (škotiškas aviganis)

16. Kolis (škotiškas aviganis)
Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė.
Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia
ir naudoja butų apsaugai bei sportui.
Tinkamai dresiruojant jie būna geri
sargybiniai ir šeimininkų gynėjai,
paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų,
geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai.
Kolis - sauso tvirto konstitucijos tipo. Patinų
aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių
50-55 cm.
Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės
veiklos tipo, aktyvios gynybinės
reakcijos šunys.
Kaulai tvirti, tačiau nestambūs, raumenys
sausi, stiprūs. Oda elastinga, be raukšlių
ir nenukarusi. Plaukas ilgas, tiesus,
vietomis banguotas. Skruostai, kakta,
snukis, priekinės kojos ir slėsnos
apaugusios trumpais plaukais.
Koliai būna trispalviai: juoda spalva su balta,
ruda su balta, ir marmurinio atspalvio
(juoda, balta ir ruda).

17. Pudelis

18. Pudelis
Nėra tokios šunų veislės, kuri būtų taip greit
paplitusi, kaip pudelis. Į simpatiškus, judrius,
nuovokius šunelius atkreipia dėmesį vis daugiau
šunų mylėtojų. Tai labai stiprūs ir ištvermingi
šuneliai, lengvai pakeliantys ilgas keliones,
ištikimi, gerai suprantantys šeimininką.
Pudelis atneša numestą arba ieškomą daiktą pagal
kvapą, todėl Prancūzijoje ir Anglijoje jie nuo
seno naudojami kaip medžiokliniai šunys ančių
medžioklėje.
Pavadinimas "pudelis" kilo iš angliško žodžio
"plaukti".
Pudelis harmoningai sudėtas, vidutinio dydžio,
garbanotas. Beveik niekada neina ramiai,
visada šokinėja, lengvai bėginėja.
Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes:
1) Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties ketera
45-58 cm.
2) Mažieji, kurių ūgis ties ketera 35-45 cm.
3) Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties
ketera 28-35 cm.
4) Žaisliniai, iki 28 cm.
Pudeliai būna juodi, balti, rudi, pilkai sidabriniai,
abrikosiniai.

19. Japonų špicas

20. Japonų špicas
Veislės formavimu buvo užsiimta XIX a.
pabaigoje. Šiuo metu ji plačiai
paplitusi.
Japonų špico negalima painioti su
Amerikos eskimų špicu. Tai visiškai
skirtingos veislės, kilusios iš skirtingų
šalių. Manoma, kad Amerikos
eskimų šuo išveistas iš Vokiečių
mažojo špico, o Japonų špicų
protėviai – šiaurės Samojedų špicai
(laikos). Tarp kurių buvo vedama
selekcija mažam ūgiui, kurios dėka
atsirado Japonų špicų veislė.
Japonų špicas turi tipišką šiaurės šunų
išvaizdą.
Kailis: purus, baltas, ilgas kailis.
Uodega: kaip ir kitų šiaurės šunų –
užmesta ant nugaros. Apatinė
galūnių dalis padengta trumpu kailiu,
ant klubų purios “kelnės”.

21. Čihuahua

22. Čihuahua
Tai labai sena šunų veislė. Jai maždaug
apie 5000 metų.
Čihuahua šuniukai yra patys smulkiausi
ir mažiausi pasaulyje. Manoma, kad
šuneliai atsirado vienoje Meksikos
saloje Čihuahua, todėl ir veislė gavo
tokį pavadinimą.
Čihuahua turi dideles, stačias ausis.
Aukštis ties gogu yra 15–25 cm,
dydžių standartų nėra.
Čihuahua yra linksmi, bet labai maištingi
ir pikti. Užsispyrę, turi labai tvirtą
charakterį. Nesileidžia erzinami,
todėl nepatariama šunelį prileisti prie
mažesnių nei 7 metų vaikų. Jie
šunelį gali užkamuoti, o šunelis
vaikus gali sužaloti. Čihuahua kartais
rimtai gali pulti net suaugusį žmogų.

23. Dobermanas pinčeris

24. Dobermanas
Ši veislė vadinama mokesčių inspektoriaus iš
Tiūringijos L.Dobermano vardu. Jis išvedinėjo
piktų šunų veisles savo namų apsaugai.
Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią
galvą. Netrukus šiais šunimis susidomėjo
policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų
veislę.
Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos
šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada
ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie
sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos.
Šiuo metu dobermanai populiarūs visame
pasaulyje.
Tai stiprus, raumeningas, gražus šuo. Judsiai
lengvi, laisvi, žingsniai platūs. Priekinės kojos
metamos toli į priekį. Užpakalinės kojos
suteikia judesiams stiprumo.
Patinų aukštis ties ketera 68-70 cm, patelių 63-66
cm. Patelių kūnas gali būti ilgesnis negu
patinų.
Plaukai trumpi, standūs, tankūs ir blizgantys,
prigludę prie kūno. Gali būti juodi, tamsiai rudi,
melsvi su šviesiai rudomis kojomis.

25. Taksas

26. Taksai

27. Taksas
Į taksus panašūs šunys jau prieš kelis
tūkstantmečius buvo vaizduojami senovės
Egipto freskose, Asirijos bareljefuose. Taksą
primenančio šuns atvaizdas rastas Egipto
faraono Tutmozio III (1525–1473 m. pr. Kr.)
mauzoliejuje.
Medžioklinių šunų veislių grupė. Judrūs, aktyvūs,
drąsūs, bet gana santūrūs. Nuo pat mažens
reikia griežtai auklėti, antraip būna labai
užsispyrę bei aikštingi.
Taksas yra mažiausias medžioklinis šuo, todėl
kovoti su žvėrimi jis turi ne jėga, o sumanumu.
Taksai visada sugeba įvertinti padėtį,
priešininko jėgas. Savisaugos instinktas
nepalieka šio šuns net pačiame kovos
įkarštyje: jis niekada nepuola už save
stipresnio priešininko, visada stengiasi būti
padėties šeimininkas. Medžiotojai žino, kad
medžioklėse taksai žūva labai retai.
Šios veislių grupės Šunys yra tvirtos konstitucijos,
žemaūgiai, trumpakojai, ilgaliemeniai, kresni,
raumeningi.

28. Čiau čiau

29. Čiau čiau
Dekoratyvinių šunų veislė. Panašus į liūtą.
Padavimas pasakoja: tuo metu, kada buvo
kuriamas Pasaulis ir Žvaigždės tik–tik
įsižiebdavo, šis ŠUO galėjo sulaižyti
visus mėlynojo Dangaus lopinėlius, kurie
krito ant Žemės, ir taip jo liežuvis tapo
mėlynas.
Ramus, išdidus, savarankiškas, ištikimas
paprastai vienam žmogui. Įerzintas
tampa bebaimis.
Nemėgsta žaisti, mažai loja, sunkiai
dresuojamas. Su juo reikia elgtis ramiai ir
griežtai.
Čiau–čiau būna trumpaplaukis arba
ilgaplaukis, juodas, rausvas, pilkšvas,
rudas, rusvas, baltas. Gali būti įvairaus
atspalvio, bet nedėmėtas, tik uodegos
apačia ir "kelnės" gali būti šviesesnės.
Kailis kasdien šukuojamas tankiu
šepečiu.
Čiau-čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas
liežuvis, savitas charakteris ir elgsena.

30. Bulterjeras

31. Bulterjeras
Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad
bulterjeras išvestas kryžminant anglų
buldogą su terjeru.
Bulterjeras nepaprastai ištvermingas,
atkaklus, nepavargstantis, mažai
reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus,
drąsus, greitas ir judrus šuo, turi gerų
gynybinių ir medžioklinių savybių.
Bulterjerą nuo pat mažų dienų reikia ramiai,
kantriai auklėti, kad vėliau gerai
paklustų šeimininkui. Tinkamai
auklėjant, užaugęs jis gina savo
šeimininką, jei reikia, pasiaukojamai
kovoja. Be reikalo niekada nepradeda
peštis su šunimis, tačiau gali įveikti
daug stipresnį varžovą. Galima
panaudoti šernų medžioklėje.
Trumpo, prigludusio, blizgančio plauko
šviesiai baltas arba dėmėtas kaip
tigras.

32. Anglų buldogas

33. Anglų buldogai

34. Anglų buldogas
Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII
a.pr., daug anksčiau, nei atsirado jų
pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai
naudojami medžioklėje ir žaidynėse.
Šuo puldavo galingą jautį, dantimis įsikabindavo į
snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo
jėgų. Todėl juos ir pavadino buldogais (angl.
bull-dogs - jaučių šunys).
Buldogai - šunys, su kuriais gali draugauti tikrai ne
visi. Jie reikalauja supratimo ir meilės, už kurią
atsako prisirišimu ir draugyste.
Tai stiprus, nedidelio ūgio, bet galingas, kresnas
šuo. Galva masyvi ir didelė, palyginti su
liemeniu. Snukis trumpas, labai platus,
kampuotas. Liemuo trumpas, galūnės stiprios ir
raumeningos. Eisena sunki, atitinka kūno
konstituciją: šuo eina trumpais ir greitais
žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines
kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga
smulkia risčia.
Patinai sveria 24,75 kg, patelės 22,5 kg. Patinų
aukštis ties ketera 38-40 cm.
Buldogų spalva - tigrinė (arba tigrinė, o snukis
juodas), gali būti ir vienspalviai, dėmėti, balti,
įvairių spalvų, tik ne juodi ar juodi su šviesia
spalva.

35. Dogas

36. Dogas
Dabartinių dogų protėviai - skitų genties
šunys. Viduramžiais žmonės
vesdavosi dogus į stambių ir plėščių
žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų,
medžioklę.
Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie
sunkiai dresiruojami, reikalauja
švelnumo ir griežtumo. Tinka butų
apsaugai.
Tai elegantiškas šuo, galingos išvaizdos ir
gracingas, ramaus, pusiausviro
charakterio, dėmesingas, jautrus,
nepasitikintis svetimaisiais, piktas.
Dogas - patikimas ir ištikimas draugas,
ypač prisirišęs prie vaikų ir
silpnesniųjų. Netiesa, kad senatvėje
dogai tampa agresyvūs, puola net
savus. Jei šuo agresyvus - tai tik
netinkamo auklėjimo ir priežiūros
rezultatas.
Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau kaip
72 cm. Proporcingai išvystyto kūno
aukštis turėtų būti kuo didesnis.
Dogai gali būti tigriniai, rausvi, melsvi,
juodi, marmuriniai.

38. Šunų veislių išsidėstymas pagal intelektą
Žemiau pateikti pirmieji aštuoniolika sąrašo priekyje esantys
šunys:
3. Borderkolis
4. Pudelis
5. Vokiečių aviganis
6. Auksaspalvis retriveris
7. Dobermanas pinčeris
8. Škotų aviganis
9. Labradoro retriveris
10. Papijonas
11. Rotveileris
12. Australų bandganis
13. Valų korgis pembrukas
14. Nykštukinis šnauceris
15. Anglų springerspanielis
16. Belgų aviganis terviurenas
17. Belgų aviganis
18. Keshondas
19. Vokiečių trumpaplaukis pointeris
20. Lygiaplaukis retriveris

39. Borderkolis